Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- Renesanso atėjimas į LDK
- Kovų su Maskva epochos pradžia
- LDK ūkis ir visuomenė XVI a. Valakų reforma
- LDK pilietiškumo sampratos. Lietuvos Statutai
- Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija
- Radvilos. Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas
- Liublino unija. Gediminaičių dinastijos pabaiga
- Livonijos karas. Steponas Batoras
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Renesanso atėjimas į LDK
Renesansas − tai Vakarų Europos kultūros istorijos epocha paprastai datuojama XIV−XVI a. Nors jis paplito po visą Vakarų Europą, bet pagrindinis centras buvo Italija. Renesansas pasiekė ir Vidurio Europos šalis, tačiau jose nebuvo nei antikos palikimo, nei tiek aukštos kultūros miestų su senais universitetais. Renesansas šiame regione reiškėsi tik valdovų ir didikų dvaruose, atvykėlių iš Italijos dėka. Panašiai Renesansas atėjo ir į Lietuvą. Nors humanistinį išsilavinimą turinčių žmonių buvo jau didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare, tačiau proveržis įvyko 1519 m. po Žygimanto Senojo vedybų su Milano kunigaikštyte Bona Sforza. Ji į Lenkiją ir Lietuvą atsivežė italų architektų, dailininkų, muzikų, Renesanso dvasia išauklėjo Žygimantą Augustą. Su Bonos vardu siejamas įvairių naujovių įdiegimas: nuo šakutės iki įmantrių pokylių šokių. Jos ir Žygimanto Augusto iniciatyva renesansiniu stiliumi buvo perstatyta Vilniaus žemutinė pilis − svarbiausias lietuviškas renesansinės architektūros paminklas.„Itališką madą“ pamažu perėmė ir Lietuvos diduomenė (ypač Radvilos), o kažkiek netgi miestiečiai. Žemutinės pilies architektūra darė poveikį didikų rezidencijoms ar jų funduotoms bažnyčioms, miestiečių namams. Renesanso knygų būta ne tik valdovo Žygimanto Augusto, bet ir bajorų ar net miestiečių bibliotekose.
Humanistinė dvasia atsispindėjo tuo metu Lietuvoje rašomoje poezijoje ir publicistikoje. Augantį susidomėjimą valstybės istorija ir kolektyvinės istorinės atminties poreikį išreiškė istoriografijos žanras. Ryškus jo atstovas − lenkiškai rašęs Motiejus Stryjkovskis (Maciej Stryjkowski), kurio svarbiausias veikalas buvo Lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios kronika (išleista 1582 m. Karaliaučiuje).
XVI a. buvo išplėtota romėniškoji lietuvių kilmės legenda, užuominų apie ją randama dar lenko Jono Dlugošo XV a. rašytoje kronikoje. Pasak jos, į Lietuvą atvyko keturių Romos patricijų giminių atstovai, o jų vadas buvęs Palemonas. Pastarojo palikuonys pradėjo Gediminaičių dinastiją. Taip buvo išaukštinta LDK valdančiosios dinastijos ir didikų kilmė, o Lietuvos istorija susieta su šlovingąja Roma. Be to lietuvių kilmės iš romėnų idėjos pagrindu, taip pat dėl tam tikro kalbos panašumo buvo teigiama, kad lotynų kalba − tai tikroji, arba gimtoji lietuvių kalba. Buvo siūloma ją atgaivinti (Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas).
Vis dėlto laikyti Renesansą atskira Lietuvos kultūros epocha vargu ar būtų tikslinga. Pirmiausia, Lietuvoje XVI a. niekas negalėjo „atgimti“, nes kaip integrali Vakarų krikščioniškosios civilizacijos dalis ji dar buvo „naujokė“ atkakliai mėgdžiojanti tai, kas jau buvo tapę kitų katalikiškos Europos visuomenių egzistencine savastimi. Be to, Lietuva iš esmės tik sekė periferiniu Lenkijos renesansiškosios kultūros modeliu. Todėl galima kalbėti tik apie Renesanso apraiškas įvairiose srityse. Tiesa, tų apraiškų XVI a. antroje pusėje Lietuvoje netgi gausėja, bet šis laikotarpis dėl jėzuitų veiklos jau labiau siejamas su baroku. Kita vertus, LDK Renesanso epochos Europoje kontekste pati gimė kaip savitas ir visavertis europietiškos kultūros reiškinys.
Nerijus Babinskas
